„Didysis penktadienis suformuoja krikščionio egzistencijos dvasinę architektūrą. O Septyni paskutiniai žodžiai apibrėžia Didžiojo penktadienio tikrovę“ – knygoje „Mirtis penktadienio popietę“ rašo Richard John Neuhaus, kviesdamas permąstyti kiekvieną šių žodžių. Tęsiame autoriaus meditacijas.
„Trokštu!“ – sušuko Jėzus nuo kryžiaus.
Jis trokšta mūsų, o mes trokštame Jo.
„Kaip elnė ilgisi vandens šaltinio, / taip aš ilgiuosi tavęs, o Dieve. / Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo; / kada nueisiu ir Dievo veidą regėsiu?“
Šis abipusis troškulys ženklina kiekvieno krikščionio gyvenimą, kad ir koks būtų jo pašaukimas ir veikla gyvenime.
Parafrazavus šv. Pauliaus žodžius, Jis paskyrė mus vienus būti inžinieriais, kitas – motinomis, dar kitus – verslo tarpininkais, profesoriais, teisininkais, slaugėmis, santechnikais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.
Mes visi turime trokšti šio būvio, kuris kol kas mums nėra pasiekiamas. Kiekvienas turime klausti Kristaus: „Ko Tu pageidauji iš manęs šią akimirką?“
Ir tuomet, siekdami patikti Dievui, kaip galėdami geriau privalome daryti tai, ko, mūsų supratimu, Jis iš mūsų pageidauja. Daryti tai laisvai, su atsainiu savęs išsižadėjimu ir šventu nerūpestingumu, žinodami, kad galutinis sprendimas dėl to, ar mes elgėmės teisingai, ar ne, priklauso ne mums.
